Labai džiaugiuosi, kad Marijampolė gražėja... Nors dabar matau purvinus šaligatvius, išvažinėtus parkus, dumble paskendusias gatves... Bet matau! Matau, kai galėsiu atvykusiai draugei didžiuodamasi aprodyti miestą! Kvėpuoti miesto ramybe vakarais sutvarkytuose parkuose, pro kuriuos praeinant taip ir norėsis užsukti pasivaikščioti nuostabiais takeliais ar prisisėsti maloniai neskubėjimo akimirkai.. Jau dabar šypsomės, kai matome miesto aikštėje baseine besitaškančius vaikus, paauglius važinėjančius dviračiais ar riedučiais, politines aktualijas gvildenančius senolius ant suolelių, vienus skubančius po darbo, kitus - jau vėl grįžtančius į aiktštę - pailsėti po dienos darbų... Tiesiog būname kartu - marijampoliečiai kartu!

Laiminga, kad esu čia...

                                                                                                Lapų šokis

Neįprastu keliu rieda automobilis. Ruduo. Daug lapų.. Klevų alėja ir šiek tiek ištuštėjęs miestas- veja niūriu ritmu žingsniuoti link nežinomybės. Kaip visada pasuku virpančia širdimi tuo kelio ruožu, į kurį kažkada net nenorėjau žiūrėti. Jaučiu kaip širdis ima drebėti, o daužymasis krūtinėje darosi vis dažnesnis … Daug lapų … išlipus užtrenkiu duris, nežinau, kodėl šiandien jaučiuosi atgrasiai ... žvarbaus vėjo nešami lapai žaidžia dideliais plotais, o jo švilpimas girdimas mano ausyse neša man nenusakomą ramybę. Rankose - žvakė, kastuvėlis, puokštė negyvų gėlių … Siauru keliu, pramintu žmonių vargo ir ašarų kartėliais tipenu ir aš … Ašaros nerieda-tokia žmogaus prigimtis … Ateinu,  nejučia pradedu murmėti poterius, nežinau iš kur prisimenu tas maldas-seniai nebuvau bažnyčioje, o dar seniau besimeldžiau. Rankos sudėtos maldai, nuo vargo šiek tiek įžiūrima kupra, profiliu atsistojusi žmogysta - murma amžino tikėjimo paslaptis, rankose belaikydama žvakę - saulei šviečiant ant grindinio pamatau savo šešėlį ...  Jis kiekvienais metais stovint tuo pačiu metu, darosi vis mažesnis;  ir nieko nesakančios rankos grindinyje nusvyra … Eisime ir mes tuo taku...  Apsidairau aplink . Vėjo nešami lapai šoka savo rudeninį  tango ant mirtininkų kapų, siera pasmilsta aplink “kaimynystėje” degančios žvakės … Žmonės lyg skruzdėliukai pluša, prisimindami pačias gražiausias gyvenimo akimirkas su čia besiilsinčiaisiais ... Gražu.  Et, kad man kada nors tokia ramybė!  Nejučia pagaunu save nardant prisiminimuose, o skruostu riedanti ašara parodo šiek tiek daugiau sentimentų nei jaučiu ... Šalimais kūkčioja našlė - vidutinio amžiaus moteris - palaidojusi savo antrąją pusę dėl tam tikrų, man vis dar nesuvokiamų priežasčių ...  Šiek tiek toliau „Auksinė moteris“  šluoja lapus, tarsi priešinasi visoms pasaulio negandoms,  įskaitant ir vėją … Pro mane prabėga būrelis vaikų,  gaudydami vienas antrą jie net nesuvokia, kad kada nors sielvartingai bus kažkieno lankomi...

Mažė Zuika