Atrodo, ko jau ko, bet uogų Marijampolės turguose vasaromis nestinga; pirmiausia pasirodo braškės, trešnės, vėliau jas keičia serbentai, mėlynės...

Ne vienam rūpi pasmalsauti – iš kur jos atkeliauja? Tikėdamiesi, kad lietuviškos uogos bus ekologiškesnės, natūralesnės, žmonės dažnai moka ir litu ar pora brangiau už jų kilogramą... Ši „Suvalkiečio“ publikacija – apie tai, kaip auginamos lietuviškos trešnės. Didžiulis trešnių sodas, iš kurio šios uogos keliauja į didžiuosius prekybos centrus, yra keletas kilometrų už Antanavo, netoli Domeikų kaimo.

Jį (beje, tokio dydžio trešnių sodas – vienintelis Lietuvoje) užveisė ir dabar negaili pastangų, kad verslas įsibėgėtų, drąsi moteris, panorusi pakeisti savo gyvenimą. Sodui suvešėti reikia ne vienerių metų. Ši vasara Domeikų kaimo sodui – šeštoji ir bene pirmoji, kai įdėtos triūsas pradeda duoti vaisius. O tie vaisiai, beje, ne bet kokie – Domeikų sodo uogos tokios didžiulės ir saldžios, kad Lietuvoje vargu ar kas daugiau tokias užaugina. Ir tikrai jau ne tokiais kiekiais...

„Norėjau veiklos, kuri mane išlaisvintų“, - sako Jūratė Ramanauskaitė, kuri kartu su partneriais iš Belgijos ir įkūrė UAB „Domeikų sodai“. Sodų teritorijoje, užimančioje 25 hektarus, auginama daugiausia trešnių, šiek tiek vyšnių ir riešutmedžių. Ilgą laiką gyvenusi Klaipėdoje Jūratė sako ilgainiui supratusi, jog savo svajones reikia ne nuslopinti, o įgyvendinti – juk niekas kitas už tave to nepadarys.

Kadangi po studijų vis ilgėjosi Vilniaus (Vilniaus universitete, biologijos fakultete yra baigusi genetikos studijas), ryžosi persikelti į sostinę. Moters veikla (buvo ir tebėra) – vaisių importas, tačiau ji sako, vis pagalvodavusi ir apie tokį verslą, kuris būtų širdžiai itin mielas, įdomus, priartintų prie gamtos, iš arčiau leistų stebėti jos dėsnius. Verslo idėja Jūratei gimė spontaniškai.

„Tiesiog važiavome su pažįstamu belgu iš Klaipėdos į Vilnių, o jis ir pastebėjo, kad mūsų šalyje daug žemės dirvonuoja ir dar pridūrė – esą kiek čia sodų galima priveisti...“ Jūratė sako ir „užsikabinusi“ už šios minties, juo labiau kad belgai sutiko pagelbėti (jos verslo partneriais tapo sodininkystės specialistai iš Belgijos Christian‘as Gustin‘as ir Michel‘is Petit‘as.

Taip pat visuose darbuose talkina ir tėvas Algirdas Ramanauskas. Žemės sodams moteris sako žiūrėjusi Suvalkijoje dėl to, kad čia – jos tėvo gimtinė. Ilgokai ieškojusi, išsinuomojo 25 hektarus Domeikų kaime ir užsodino trešnių medžiais, atvežtais iš Čekijos ir Belgijos. Patarė ir padėjo minėtieji partneriai iš Belgijos, kurie yra savo šalyje vieni iš stipriausių sodininkystės specialistų. Medelių priežiūrai reikalingą techniką (traktoriuką) pavyko įsigyti ES lėšomis, dar teko pirkti purkštuvus, žoliapjoves. Nuo pat sodo užveisimo, jau šešti metai, Jūratė sako čia leidžianti visas vasaras. Belgijoje trešnėms klimatas palankesnis.

Lietuvoje jo atšiaurumas gali pridaryti (ir pridaro) žalos. Užveisiant sodą ir jį prižiūrint, reikia labai atsižvelgti į technologijas, parinkti tinkamą vietą (savojo sodo vieta Jūratė sako nėra labai patenkinta – dabar rinktųsi kitaip). „Jei nesilaikai technologijų, gali ir neturėti derliaus, - teigia pašnekovė. - taigi atsakomybė ir rizika – didelė.“ „Domeikų soduose“ auginamos „Regina“ ir „Kordia“ veislių trešnės – įspūdingos. Lietuvoje dar tokių galima rasti tik Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose. Apskritai tai trešnių medelynai, pramoninės šių uogų veislės labiau negu Lietuvoje yra paplitę kaimyninėje Lenkijoje Turguose kaimynai lenkai kiek „numuša“ lietuviškų trešnių kainą. Tačiau, atrodo, Jūratės auginamoms trešnėms (tereikia jų paragauti) konkurencijos neturėtų būti.

Pagrindinę produkcijos dalį UAB „Domeikų sodai“ pagal sutartį tiekia vienam iš didžiųjų prekybos centrų tinklų. Gyvenimo mokykla Toks sodas – didžiulė investicija, o verslas, nors ir įdomus, bet gana rizikingas, nes derliaus gausa ir iš viso, ar jis bus, priklauso nuo klimatinių sąlygų, paprasčiausių gamtos kaprizų, kurių Lietuvoje tikrai netrūksta. Tačiau trešnių sodas, pasak Jūratės, jai tapo gyvenimo išminties mokykla. „Jeigu galvočiau tik apie pelną, kiek jo bus, tai vien tik nervinčiausi, o neramiu protu ir sprendimai negimtų teisingi“. Sako besimokanti mėgautis tuo, ką daro.

Džiaugtis, kad didelės sultingos uogos teikia žmonėms malonumą, kad gali įdarbinti žmonių (samdo darbininką ir skynėjus). Taigi beaugindama sodą moteris mokosi ne tik sodininkystės subtilumų, bet ir jaučia, kaip tvirtėja jos asmenybė, kaip prisideda gyvenimiškos išminties. „Sodas mane išmokė to, ką per krizę, manau, turėjo išmokti daugelis: negali remtis vien materialiais dalykais, - sako trešnių verslo Lietuvoje viena iš pradininkių. – Jei neturėsi vidinės ramybės, būsi įsitempęs, galvosi tik apie pinigus, vargu ar pasieksi savo tikslus. Štai sodas: vieną dieną jis nuostabiai žydi žadėdamas gausų derlių, o kitą – jau parudavęs nuo gegužės šalnų. Tuomet, atrodytų, viskas griūna... Ir tik vidinė ramybė, stiprybė tokiu atveju gali padėti surasti tinkamus sprendimus.“ Sodo nušalimas jį užveisusiam, pasak Jūratės, tai toks stresas, kuris prilygsta kone artimo žmogaus netekčiai. „Įsivaizduokit – kokius ketverius metus augini, puoselėji, o rytą randi sušalusį“, - verslo rizikingumą atskleidžia pašnekovė. Tais metais, kai Lenkijoje trešnių sodai nušalo, tarp šiuo verslu besiverčiančių ūkininkų net savižudybių būta.

 Apie tai žinojusi Jūratė sako ne užmerkusi akis prieš riziką, bet pasistengusi įsisąmoninti, kad jeigu jau esi priklausomas nuo gamtos dėsnių, belieka prie jų prisitaikyti. Ryžto siekti savo tikslų, svajonių, įgyti vidinės stiprybės, pagaliau nuraminti savo protą Jūratei padėjo joga. „Nuostabiausias atgaivos šaltinis man yra meditacija. Kai sugebi nuraminti save, tuomet viskas išsisprendžia lengvai, tarsi savaime“, - savo patirtį atskleidžia pašnekovė. Ji įsitikinusi, kad tai, ką patyrė ji, gali padėti ir kitiems. Juk galima nugyventi taip ir neišdrįsus priartėti prie savo svajonių, bet galima pasielgti ir kitaip.

„Gyvenimo kokybė pasikeičia, kai supranti, kad tai kas svarbiausia, yra tavo viduje, kad išbandymai tave tik sustiprina ir veda į tobulėjimą“, - teigia Jūratė, ne taip seniai tapusi jogos mokyklos „Gyvenimo menas“ mokytoja ir dabar vedanti jogos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose. „Kol kas džiaugiuosi, kad psichologinis pliusas didesnis, negu finansinis minusas“, - grįždama prie pašnekesio apie trešnių verslą sako pašnekovė. Todėl tai nėra vienintelė jos veikla – moteris verčiasi ir vaisių importu. Trešnių sodas, nors šiemet jau puikiai dera, vis dar išlieka labiau investicija į ateitį. Verslui įsivažiuoti, sodui įsivešėti dar prireiks laiko. Sėkmės taip pat, tad jos nepristigti belieka palinkėti šiai drąsiai moteriai...

„Suvalkietis“
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai

Vardas *
El. paštas (Patikrinimui & Atsakymams)
Įveskite simbolius iš paveiksliuko:   

Komentuoti